Dažnokai pasigirsta sakant: „mes vestuvėse norime tik natūralių kasdieninių nuotraukų“ arba „aš fotografuoju tik natūralius momentus“.
Skamba suprantamai, tačiau noriu stabtelti ir užduoti kelis klausimus.

Ar kasdien nuotaka dėvi nuostabią vestuvinę suknelę?
Ar kasdien ją puošia vizažistė?
Ar kasdieniška yra švesti prie prabangiai serviruoto stalo su artimiausiais žmonėmis?
Ar emocijos šią diena kasdieniškai natūralios?
Ar apskritai šioje dienoje yra kas nors natūraliai kasdieniško?

Tikiu, kad ne. Vestuvių dienoje nėra nieko kasdieniško ir „natūralaus“, nebent natūralu tik tai, kad ši diena yra išskirtinė.
Todėl ir turi būti nufotografuota išskirtinai.

Ir štai klausimas — kodėl tada nuotraukos turėtų atrodyti „natūraliai kasdieniškai“?
Kas apskritai tai yra, jei taip?

Tikiu, kad fotografas kviečiamas fotografuoti ne tam, jog būtų nematomas ir tik gaudytų visiškai „kasdieniškai natūralius“ momentus.
Manau, kad fotografo darbas yra padėti tą dieną pamatyti iš šono – gražiau, jautriau, kartais net stebuklingiau, nei ji atrodė tuo metu.
Tai ne dirbtinumas ar nenatūralumas. Tai – darbas, kūryba ir meistrystė.

Nemažai fotografų sako: „Pas mane nėra jokio pozavimo, aš tik gaudau natūralius momentus.“
Skamba gal ir patraukliai, bet „natūraliai“ kyla klausimas: o kas, jei jaunieji atsistojo netinkamoje šviesoje?
Jei fone – automobilių aikštelė, jei veiduose šešėliai, o „natūralios“ emocijos – tiesiog susikaustymas, kuris lydi didžiają dienos dalį?
Ar tuomet ir toliau tiesiog lauki ir tikiesi, kol kažkas „įvyks“ savaime? O jei neįvyks?

Aš tikiu, kad fotografo darbas yra ne tik pagauti, bet ir sukurti erdvę tam kadrui, kuris atrodo įvyksta savaime.
Kartais užtenka pasakyti: „pasisukit truputį“, „paeikit čia“, „pažiūrėkit į šviesą“.

Tai nėra pozavimas – ši sąvoka apskritai seniai prarado savo prasmę.
Pozavimo baimė dažnai kyla iš seno supratimo, kuris neturi nieko bendro su dirbtinumu.
Šiandien tai veikiau jaunavedžių nukreipimas, patarimas ar subtilus vedimas, siekiant sukurti išskirtines nuotraukas.

Ir tai – fotografo atsakomybė, kad diena, į kurią jaunavedžiai įdėjo tiek daug, atrodytų išskirtinai.

Tad jei fotografas visai neįsitraukia, kyla klausimas – ar jis nenori (nes taip paprasčiau), ar tiesiog nemoka įsitraukti?
Galima visą dieną „gaudyti momentus“, bet jei nejauti nei šviesos, nei žmonių, nei energijos – lieka tik atsitiktiniai kadrai be autoriaus.

Kartais man atrodo, kad žodis „natūralu“ tampa patogia priedanga, kai trūksta patirties, žinių ar tiesiog drąsos kurti.

Aš tikiu, kad vestuvių fotografas turi mokėti ir pagauti, ir nukreipti.
Turi suprasti šviesą, vietą, nuotaiką.
Turi jausti, kada reikia įsitraukti, o kada – tiesiog patylėti ir pagauti tą sekundę, kai viskas susidėlioja savaime.
Bet tos „savaiminės“ sekundės dažnai atsiranda tik todėl, kad kažkas iš anksto jas numatė.

Aš netikiu visiškai „natūraliomis“ vestuvių nuotraukomis, nes pati diena nėra natūrali.
Ji išskirtinė, ypatinga, kupina jausmo, stebuklinga.
Ir aš tikiu, kad fotografo pagrindinis darbas – padaryti, jog tokia ji atrodytų ir nuotraukose.