Agnesa ir Vitalijus
Vestuvė Andalūzijoje
Man visą laiką smalsu, kaip žmonės susitiko, kas juos sujungė, kokia gyvenimo dalis atvedė iki vestuvių dienos.
Agnesa ir Vitalijus susipažino vestuvėse – tik tada dar ne savo. Agnesa fotografavo, Vitalijus filmavo. Iš bendro darbo, bendros kūrybos ir buvimo šalia kitų žmonių istorijų ilgainiui gimė ir jų pačių. O kai atėjo jų vestuvės, jie pasirinko šalį, kurioje viskas ir prasidėjo. Ispanija jiems nėra tiesiog graži vieta – jie kalbėjo, kad vieną dieną tikrai turės čia savo namus.
Rytas
Agnesos pasiruošimas viešbutyje, mama ir tėtis šalia. Paskutinis žvilgsnis į veidrodį prieš vykstant į ceremonijos vietą.
Torre del Pirulico
Ceremonija vyko prie Torre del Pirulico – senojo gynybinio bokšto su vaizdu į Viduržemio jūrą. Jaunavedžių pirmas vestuvių dienos susitikimas įvyko būtent čia. Vitalijus stebėjo, kaip tėtis atlydi Agnesą. Momentais nusukdavo žvilgsnį, stengdamasis sulaikyti ašaras.
Akimirka buvo tokia tikra, emocinga, fotografuodamas jaučiau, kaip mano fotoaparate nugula kadrai, kurie po daugelio metų atkurs tuos pačius jausmus.
Per pačią ceremoniją – jaudulys, juokas, ašaros. Svečių žvilgsniai, nukreipti į porą. Viskas tikra.
Kalnai virš jūros
Po ceremonijos fotosesiją darėme netoliese – kalnuose, šalia tos pačios išskirtinės erdvės. Kai vieta tokia stipri, papildomų lokacijų ieškoti dažniausiai nereikia. Vestuvių dieną geriau neperkrauti maršruto, nes kartais pora gali daugiau laiko praleisti važinėdama nei pačioje fotosesijoje.
Diena vyko organiškai. Svečiai keliavo kartu, bet tam tikru metu fotosesijoje buvo skirtas laikas tik Agnesai ir Vitalijui. Manau, tai svarbu kiekvienose vestuvėse – net jei diena vyksta su artimiausiais žmonėmis, porai vis tiek reikia bent trumpų akimirkų tik dviese. Tomis akimirkomis sukuriame stiprius kadrus.
Pueblo Blanco
Vėliau keliavome į Pueblo Blanco – Baltąjį miestą. Baltos sienos, šviesa, krintanti per siauras gatveles, atspindžiai nuo akmens grindinio. Tai vietos, kurios fotografui duoda labai daug – stiprią paletę, švarią architektūrą, šviesos žaismą. Belieka pamatyti, kur ir kaip ji veikia geriausiai.
Palmės prieš sutemstant
Vitalijus labai norėjo nuotraukų su palmėmis – Agnesa apie tai užsiminė jau vestuvių dieną. Mojácar palmių yra, bet tose vietose, kur fotografavome, jų nematėme. Šviesa po truputį blėso, ir atrodė, kad to noro galbūt nepavyks įgyvendinti.
Kai atvykome prie restorano, kur vyko vakarinė šventės dalis, pamačiau palmes – iš anksto tiksliai nežinojau, kad jos čia bus. Saulė jau leidosi, bet supratau, kad dar suspėjome. Pakviečiau Vitalijų ir Agnesą, ir padarėme keletą kadrų.
Šviesa jau buvo prigesusi, todėl nuotraukas sukūrėme siluetinės, su kinematografine nuotaika. Toks stilius man itin artimas. Taip aš dažnai matau vestuvių nuotraukas – ne kaip tradicinę dokumentaciją, o kaip jausmą, atmosferą, mažą kino sceną.
Apie dieną
Agnesa ir Vitalijus – labai šilta pora. Viskas vyko natūraliai, tikrai ir pagal planą. Bet labiausiai įsiminė tie momentai, kurių niekas neplanavo – juokas tarp dviejų sakinių, tėvų žvilgsniai, akimirkos prieš ir po.
Gera fotografuoti gražiose vietose ir turėti suplanuotą fotosesiją. Bet dar svarbiau – pati istorija. Ne tradicinis reportažas, kuris parodo, kas įvyko, o tas užfiksuotas jausmas, kuris leidžia suprasti, ką žmonės tą dieną iš tiesų išgyveno.
Plačiau apie tai, koks mano fotografavimo stilius ir kodėl atsisakiau tradicinio reportažo, rašau manifeste →
Komanda
Fotografija — Mantas Janavičius (@mantas.photos)
Vestuvių planavimas — Vestuvės pietinėje Ispanijoje (@vestuves_pietineje_ispanijoje)
Stilistė ir vizažistė — Olga Vasilevič (@olga.vasilevice)
Ceremonija — Torre del Pirulico, Mojácar, Ispanija
Restoranas — Villa Belmare (anksčiau Dolce Vita Sea Club), Mojácar
Plačiau apie tai, kuo destination vestuvės skiriasi nuo vestuvių namuose ir ką tai reiškia porai, rašiau atskirai →
Apie Agnesos ir Vitalijaus dieną rašė ir „15min” dienraštis→
Vestuvė Andalūzijoje
Man visą laiką smalsu, kaip žmonės susitiko, kas juos sujungė, kokia gyvenimo dalis atvedė iki vestuvių dienos.
Agnesa ir Vitalijus susipažino vestuvėse – tik tada dar ne savo. Agnesa fotografavo, Vitalijus filmavo. Iš bendro darbo, bendros kūrybos ir buvimo šalia kitų žmonių istorijų ilgainiui gimė ir jų pačių. O kai atėjo jų vestuvės, jie pasirinko šalį, kurioje viskas ir prasidėjo. Ispanija jiems nėra tiesiog graži vieta – jie kalbėjo, kad vieną dieną tikrai turės čia savo namus.
Rytas
Agnesos pasiruošimas viešbutyje, mama ir tėtis šalia. Paskutinis žvilgsnis į veidrodį prieš vykstant į ceremonijos vietą.
Torre del Pirulico
Ceremonija vyko prie Torre del Pirulico – senojo gynybinio bokšto su vaizdu į Viduržemio jūrą. Jaunavedžių pirmas vestuvių dienos susitikimas įvyko būtent čia. Vitalijus stebėjo, kaip tėtis atlydi Agnesą. Momentais nusukdavo žvilgsnį, stengdamasis sulaikyti ašaras.
Akimirka buvo tokia tikra, emocinga, fotografuodamas jaučiau, kaip mano fotoaparate nugula kadrai, kurie po daugelio metų atkurs tuos pačius jausmus.
Per pačią ceremoniją – jaudulys, juokas, ašaros. Svečių žvilgsniai, nukreipti į porą. Viskas tikra.
Kalnai virš jūros
Po ceremonijos fotosesiją darėme netoliese – kalnuose, šalia tos pačios išskirtinės erdvės. Kai vieta tokia stipri, papildomų lokacijų ieškoti dažniausiai nereikia. Vestuvių dieną geriau neperkrauti maršruto, nes kartais pora gali daugiau laiko praleisti važinėdama nei pačioje fotosesijoje.
Diena vyko organiškai. Svečiai keliavo kartu, bet tam tikru metu fotosesijoje buvo skirtas laikas tik Agnesai ir Vitalijui. Manau, tai svarbu kiekvienose vestuvėse – net jei diena vyksta su artimiausiais žmonėmis, porai vis tiek reikia bent trumpų akimirkų tik dviese. Tomis akimirkomis sukuriame stiprius kadrus.
Pueblo Blanco
Vėliau keliavome į Pueblo Blanco – Baltąjį miestą. Baltos sienos, šviesa, krintanti per siauras gatveles, atspindžiai nuo akmens grindinio. Tai vietos, kurios fotografui duoda labai daug – stiprią paletę, švarią architektūrą, šviesos žaismą. Belieka pamatyti, kur ir kaip ji veikia geriausiai.
Palmės prieš sutemstant
Vitalijus labai norėjo nuotraukų su palmėmis – Agnesa apie tai užsiminė jau vestuvių dieną. Mojácar palmių yra, bet tose vietose, kur fotografavome, jų nematėme. Šviesa po truputį blėso, ir atrodė, kad to noro galbūt nepavyks įgyvendinti.
Kai atvykome prie restorano, kur vyko vakarinė šventės dalis, pamačiau palmes – iš anksto tiksliai nežinojau, kad jos čia bus. Saulė jau leidosi, bet supratau, kad dar suspėjome. Pakviečiau Vitalijų ir Agnesą, ir padarėme keletą kadrų.
Šviesa jau buvo prigesusi, todėl nuotraukas sukūrėme siluetinės, su kinematografine nuotaika. Toks stilius man itin artimas. Taip aš dažnai matau vestuvių nuotraukas – ne kaip tradicinę dokumentaciją, o kaip jausmą, atmosferą, mažą kino sceną.
Apie dieną
Agnesa ir Vitalijus – labai šilta pora. Viskas vyko natūraliai, tikrai ir pagal planą. Bet labiausiai įsiminė tie momentai, kurių niekas neplanavo – juokas tarp dviejų sakinių, tėvų žvilgsniai, akimirkos prieš ir po.
Gera fotografuoti gražiose vietose ir turėti suplanuotą fotosesiją. Bet dar svarbiau – pati istorija. Ne tradicinis reportažas, kuris parodo, kas įvyko, o tas užfiksuotas jausmas, kuris leidžia suprasti, ką žmonės tą dieną iš tiesų išgyveno.
Plačiau apie tai, koks mano fotografavimo stilius ir kodėl atsisakiau tradicinio reportažo, rašau manifeste →
Komanda
Fotografija — Mantas Janavičius (@mantas.photos)
Vestuvių planavimas — Vestuvės pietinėje Ispanijoje (@vestuves_pietineje_ispanijoje)
Stilistė ir vizažistė — Olga Vasilevič (@olga.vasilevice)
Ceremonija — Torre del Pirulico, Mojácar, Ispanija
Restoranas — Villa Belmare (anksčiau Dolce Vita Sea Club), Mojácar
Plačiau apie tai, kuo destination vestuvės skiriasi nuo vestuvių namuose ir ką tai reiškia porai, rašiau atskirai →
Apie Agnesos ir Vitalijaus dieną rašė ir „15min” dienraštis→
